Kai artėja rugsėjis, o nervai įtempiami
Kiekvieną vasarą tūkstančiai tėvų pradeda tą patį ritualą – ruošimąsi mokyklai. Parduotuvių lentynos tuštėja nuo sąsiuvinių, tušinukų ir spalvotų pieštukų, o interneto paieškose dominuoja užklausa „ką reikia pirmaklasui”. Bet ar tikrai ruošimasis mokyklai – tai tik kuprinės pirkimas ir vadovėlių įsigijimas? Spoileris: ne, tai tik ledkalnio viršūnė.
Kai mano sūnus turėjo eiti į pirmą klasę, aš buvau įsitikinusi, kad viskas paprasta. Nusipirkau gražiausią kuprinę su dinozaurais, sutvarkiau visus sąsiuvinius pagal spalvas (nes maniau, kad taip turi būti), net specialų pieštukinį su skyriais įsigijau. Pirmąją savaitę grįžęs iš mokyklos vaikas verkė ne dėl to, kad neturėjo tinkamo pieštuko, o dėl to, kad nežinojo, kaip paprašyti mokytojos leisti nueiti į tualetą. Va tau ir ruošimasis.
Emocinė branda – tai ne tuščias žodis
Apie emocinę brandą daug kalbama, bet mažai kas iš tikrųjų supranta, ką tai reiškia praktiškai. Tai ne apie tai, ar vaikas moka skaityti ar skaičiuoti iki dešimties. Tai apie tai, ar jis gali išbūti keturias valandas be tavo, ar sugeba pasakyti, kad jam liūdna, ar gali prisiversti sėdėti vietoje, kai labai norisi bėgioti.
Viena mano draugė pasakojo, kaip jos dukra, nors ir mokėjo skaityti ir rašyti dar prieš mokyklą, pirmaisiais mėnesiais turėjo didžiulių problemų. Mergaitė tiesiog nežinojo, kaip bendrauti su kitais vaikais, kaip dalintis žaislais, kaip reaguoti, kai kas nors ją užgauna. Mokytoja skambindavo beveik kasdien. O problema buvo ne intelekto, o emocinės brandos stoka.
Kaip tai ugdyti? Pirmiausia, leisk vaikui patirti įvairias emocijas ir jas įvardyti. Kai jis piktas – pasakyk „matau, kad tu piktas, nes brolis paėmė tavo žaislą”. Kai liūdnas – „suprantu, tau liūdna, kad negalime eiti į parką dėl lietaus”. Skamba paprastai, bet daugelis tėvų vis dar sako „nesipūsk”, „neverksi dėl tokių niekų” ar „vyrai neverkia”. Tokiais sakiniais mes mokome vaikus slopinti emocijas, o ne jas suprasti ir valdyti.
Savarankiškumas – kai mama nebėra už nugaros
Mokykloje niekas neužrišės vaikui batų raištelių, neužsegs striukės, neišpakuos priešpiečių. Ir nors tai atrodo savaime suprantama, realybė tokia, kad daugybė vaikų į mokyklą ateina visiškai nepasiruošę tokiems „sudėtingiems” dalykams.
Viena mokytoja pasakojo, kad pirmoje klasėje ji praleidžia daugiau laiko užsegdama sagas ir užrišdama raištelius nei mokydama. Kai kurie vaikai net nežino, kaip atidaryti savo maisto dėžutę ar vandens buteliuką. Tai ne vaikų kaltė – tai tėvų „pagalbos”, kuri iš tikrųjų yra meškos paslauga.
Pradėk nuo mažų dalykų. Jei vaikui penkeri ar šešeri, jis jau turi mokėti:
– Apsirengti ir nusirengti pats (taip, net jei užtrunka amžinybę)
– Užsirišti batus arba bent jau užsidėti lipdukus
– Naudotis tualetu savarankiškai ir nusiplauti rankas
– Susidėti savo daiktus į kuprinę
– Atidaryti maisto pakuotes ir valgyti be pagalbos
– Pasakyti, ko jam reikia (vandens, į tualetą, pagalbos)
Taip, iš pradžių bus lėčiau. Taip, kartais norėsis viską padaryti pačiam, nes taip greičiau. Bet kiekvieną kartą, kai darai už vaiką tai, ką jis gali padaryti pats, tu atimi iš jo galimybę išmokti ir pasitikėti savimi.
Socialiniai įgūdžiai – ne tik „labas” ir „ačiū”
Mokykloje vaikas praleis didžiąją dienos dalį su kitais vaikais. Ir čia prasideda tikrasis iššūkis. Vienas dalykas – žaisti su broliu ar seserimi namuose, visai kitas – susigaudyti 25 vaikų klasėje, kur visi nori būti pirmieji, visi turi savo nuomonę ir ne visi yra draugiški.
Mano sūnus pirmąsias savaites grįždavo iš mokyklos ir sakydavo, kad niekas su juo nežaidžia. Širdis plyšo. Bet pamažu išsiaiškino, kad problema buvo ne ta, kad kiti vaikai jo nenorėjo, o ta, kad jis nežinojo, kaip prisijungti prie jau žaidžiančių vaikų. Jis tiesiog stovėdavo šalia ir laukdavo, kol kas nors jį pakvies. O vaikai taip neveikia – jie žaidžia ir nė negalvoja apie tą, kuris stovi nuošalyje.
Ką galima daryti? Organizuok daugiau žaidimų su kitais vaikais. Ne tik su gerais draugais, bet ir su mažiau pažįstamais. Stebėk, kaip tavo vaikas bendrauja. Ar jis moka:
– Pasiūlyti žaisti kartu
– Priimti atsisakymą ir nesusigriuvti
– Dalintis žaislais (bent kartais)
– Laukti savo eilės
– Išklausyti kitų
– Pasakyti „ne” be agresijos
– Išspręsti konfliktą žodžiais, o ne kumščiais
Po žaidimų pasikalbėk su vaiku. Ne apie tai, kas buvo blogai, o apie tai, kas vyko. „Kaip tau pavyko su Tomu pasidalinti kamuoliu?”, „Ką padarei, kai Ieva nenorėjo žaisti tavo žaidimo?”. Taip vaikas išmoksta reflektuoti ir suprasti socialinius procesus.
Rutina ir tvarka – nuobodu, bet būtina
Mokykloje viskas vyksta pagal tvarkaraštį. Pamokos prasideda ir baigiasi konkrečiu laiku, yra pertraukos, pietūs, vėl pamokos. Vaikui, kuris namuose gyveno chaotiškai – valgė kada norėjo, miegojo neaiškiu laiku, žaidė be jokių ribų – mokyklos rutina bus tikras šokas.
Pradėk įpratinti prie rutinos bent mėnesį prieš mokyklą. Ne, tai nereiškia, kad reikia visą vasarą kelti vaiką septintą ryto. Bet tam tikra tvarka tikrai reikalinga:
– Pastovus miegojimo ir kėlimosi laikas (bent savaitgaliais neturėtų skirtis daugiau nei valanda)
– Reguliarūs valgymų laikai
– Tam tikros užduotys, kurias vaikas atlieka kasdien (susitvarkyti lovą, sudėti žaislus)
– Laikas, skirtas ramiems užsiėmimams (piešimui, dėlionėms, knygoms)
Viena mama pasidalino puikiu patarimu: prieš dvi savaites iki mokyklos pradžios jie su dukra pradėjo „žaisti mokyklą”. Ryte keldavosi, pusryčiaudavo, tuomet dukra turėdavo „pamokas” – 30 minučių piešdavo ar darydavo dėliones, paskui pertrauka, vėl „pamoka”. Taip mergaitė pamažu įprato prie to, kad reikia sėdėti ir kažką daryti tam tikrą laiką, o ne šokinėti, kada tik panorėjus.
Mokymosi įgūdžiai prieš žinias
Daugelis tėvų labai susirūpinę, ar vaikas moka skaityti, rašyti, skaičiuoti prieš mokyklą. Ir nors šie įgūdžiai nėra blogi, svarbiau yra kažkas kita – mokymosi įgūdžiai. Ar vaikas moka klausytis instrukcijų? Ar gali sutelkti dėmesį bent 15 minučių? Ar bando, kai kažkas nesiseka iš karto?
Mano dukra mokėjo skaityti dar prieš mokyklą, bet turėjo problemų, nes negalėjo susikaupti. Mokytoja pasakydavo užduotį, o ji jau galvodavo apie kažką visai kita. Rezultatas – nuolat klausdavo „ką reikia daryti?”, nors instrukcija buvo ką tik pasakyta.
Kaip ugdyti mokymosi įgūdžius:
– Žaisk žaidimus, kuriuose reikia sekti instrukcijas (stalo žaidimai puikiai tam tinka)
– Skaityk knygas ir užduok klausimus apie tai, ką skaitei
– Duok užduotis, kurias reikia atlikti keliais etapais („eik į vonią, nusiplauk rankas ir atsineš rankšluostį”)
– Mokyk nepasiduoti, kai sunku (jei dėlionė nesiseka – padaryk pertrauką, bet grįžk prie jos)
– Leisk patirti nesėkmę ir iš jos mokytis
Vienas svarbiausių dalykų – tavo reakcija į klaidas. Jei vaikas kažką daro blogai ir tu iš karto šoki padėti arba kritikuoji, jis išmoksta, kad klaidos yra blogai ir jų reikia vengti. Bet mokykloje (ir gyvenime) klaidos yra normali mokymosi dalis. Sakyk dalykus kaip „įdomu, čia nesuveikė, ką galėtume pabandyti kitaip?” arba „matau, kad tau sunku, bet tu stengiesi – tai svarbiausia”.
Fizinė sveikata ir ištvermė
Mokykla – tai fiziškai varginanti vieta. Sėdėjimas klasėje, vaikščiojimas koridoriais, fizinio auklėjimo pamokos, žaidimai pertraukų metu. Vaikas, kuris įpratęs gulėti ant sofos su planšete, pirmąsias savaites bus išsekęs.
Nebūtina vesti vaiko į visas įmanomas sporto sekcijas (nors judėjimas tikrai naudingas). Bet elementari fizinė veikla būtina. Vaikštynės, dviračio važinėjimas, žaidimai lauke, lipimas į kalnelius, šokinėjimas – visa tai stiprina ne tik kūną, bet ir ištvermę.
Be to, svarbu ir smulkioji motorika. Taip, rašymas. Dabar vaikai daug laiko praleidžia su ekranais, kur reikia tik pirštu braukti. Bet mokykloje reikės rašyti rašikliu, piešti, kirpti žirkėmis, lipinti. Jei vaikas niekada to nedarė, jo rankos tiesiog nebus pasiruošusios.
Leisk vaikui:
– Piešti, spalvinti, brėžti
– Lipdyti iš plastilino
– Kirpti žirkėmis (po priežiūra)
– Segti sagas, užtrauktukus
– Žaisti su smulkiais daiktais (karoliukais, konstruktoriais)
Viena logopedė pasakojo, kad dabar vis daugiau vaikų turi problemų su rašymu ne dėl to, kad nemoka raidžių, o dėl to, kad jų rankos raumenys tiesiog nėra pakankamai stiprūs ir koordinuoti. Tai tiesioginis ekranų laiko ir fizinės veiklos stokos rezultatas.
Pokalbis su vaiku – ne paskaita, o dialogas
Prieš mokyklą labai svarbu kalbėtis su vaiku. Bet ne taip: „Mokykloje turi gerai elgtis, klausyti mokytojos ir gerai mokytis”. Tokios kalbos vaikui nieko nesako, tik sukelia stresą.
Kalbėkis apie konkrečius dalykus. Papasakok, kaip atrodys jo diena – kada prasidės pamokos, kiek jų bus, kas bus pertraukų metu, kur valgys pietus. Jei įmanoma, apsilankyk mokykloje prieš pirmąją dieną. Parodyk, kur bus jo klasė, tualetai, valgykla. Nežinomybė kelia didžiausią nerimą.
Kalbėk ir apie jausmus. „Gali būti, kad pirmomis dienomis bus šiek tiek baisu, nes viskas nauja. Tai normalu. Ir man buvo baisu, kai pradėjau naują darbą”. Vaikui svarbu žinoti, kad jo jausmai yra normalūs ir priimtini.
Atsakyk į visus klausimus, net jei jie atrodo kvailoki. „O kas bus, jei norėsiu pas tave?”, „O kas bus, jei niekas su manimi nedraugaus?”, „O kas bus, jei nesugebėsiu atlikti užduoties?”. Už kiekvieno klausimo slypi nerimas, ir tavo ramūs, konkretūs atsakymai padeda tą nerimą sumažinti.
Kai prasideda tikrasis gyvenimas – pirmosios savaitės
Ir štai atėjo ta diena. Vaikas su nauja kuprinine ir šviežiai nupjauta šukuosena eina į mokyklą. Tu galbūt verksi (aš verkiau), o gal džiūgausi (kai antrasis ėjo į mokyklą, aš džiūgavausi). Bet tikrasis darbas prasideda ne pirmąją dieną, o pirmąsias savaites.
Vaikas grįš pavargęs. Labai pavargęs. Gali būti kaprizingas, verkti dėl smulkmenų, blogai valgyti, sunkiai užmigti. Tai normalu. Jis prisitaiko prie milžiniškų pokyčių. Tavo užduotis – būti ramus ir palaikantis.
Neklausinėk „kaip buvo mokykloje?” – gausite atsakymą „gerai” ir tiek. Geriau klausk konkrečiai: „Kas šiandien buvo skaniausia pietums?”, „Su kuo žaidei pertraukos metu?”, „Kas buvo juokingiausia, kas šiandien nutiko?”. Tokie klausimai padeda vaikui prisiminti ir pasidalinti.
Nestabdyk emocijų. Jei vaikas grįžta ir verkia, leisk išverkti. Jei piktas – leisk būti piktam. Po tokios emociškai ir fiziškai įtemptų dienų vaikui reikia išlieti viską, kas susikaupė. Namuose jis turi jaustis saugus tai daryti.
Ir svarbiausia – nepanikuok, jei ne viskas vyksta sklandžiai. Jei mokytojas sako, kad vaikas neišsilaiko vietoje – tai nereiškia, kad jis nenormalus. Jei vaikas sako, kad niekas su juo nedraugauja – tai nereiškia, kad jis bus vienišius visą gyvenimą. Prisitaikymas užtrunka. Vienems vaikams – savaite, kitiems – kelis mėnesius. Būk kantrus ir palaikantis, o ne kritikuojantis ir reikalaujantis.
Ruošimas mokyklai – tai ne vienkartinis įvykis, kai nuperki kuprinę ir sąsiuvinius. Tai procesas, kuris prasideda gerokai anksčiau ir tęsiasi dar ilgai po pirmosios mokyklos dienos. Tai apie savarankiškumo ugdymą, emocijų valdymą, socialinius įgūdžius ir pasitikėjimą savimi. Taip, kuprinė ir vadovėliai irgi svarbūs, bet jie tik įrankiai. Tikrasis pasiruošimas vyksta širdyje ir galvoje – tiek vaiko, tiek tavo.
