Kai vaikas bijo – tai normalu, bet ne visada paprasta
Kiekvienas vaikas kažko bijo. Vienas negali užmigti be šviesos, kitas rėkia pamačius šunį, trečias atsisako eiti į mokyklą, nes ten „kažkas blogai”. Tėvai dažnai nežino, kaip reaguoti – ar guosti, ar ignoruoti, ar gal tiesiog priversti susitaikyti su realybe. Ir čia prasideda tikrasis iššūkis: kaip padėti vaikui įveikti baimę taip, kad jis iš tikrųjų taptų drąsesnis, o ne tiesiog išmoktų tylėti apie tai, kas jį gąsdina?
Svarbu suprasti vieną dalyką nuo pat pradžių – baimė nėra silpnumo ženklas. Tai natūrali biologinė reakcija, kuri egzistuoja tam, kad apsaugotų mus nuo pavojų. Vaikams šis mechanizmas veikia ypač intensyviai, nes jų smegenys dar tik mokosi atskirti tikrus pavojus nuo įsivaizduojamų. Tad kai jūsų keturmečiai verkia dėl griaustinio, jis nėra dramatiškas – jis tiesiog dar neturi įrankių, kuriais galėtų paaiškinti sau, kas vyksta.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip baimės keičiasi su amžiumi, kodėl kai kurios jų tampa probleminės, ir svarbiausia – ką konkrečiai galite daryti, kad padėtumėte savo vaikui ugdyti tikrą drąsą. Ne tą, kuri reiškia nebijoti, o tą, kuri reiškia veikti nepaisant baimės.
Kokios baimės yra „normalios” ir kada reikėtų susirūpinti
Vaikų baimės keičiasi priklausomai nuo amžiaus, ir tai nėra atsitiktinumas. Jos dažnai atspindi tai, ką vaikas šiuo metu supranta apie pasaulį ir kokius iššūkius jis bando įveikti.
Kūdikiai ir mažyliai iki dvejų metų dažniausiai bijo garsių garsų ir svetimų žmonių. Tai vadinamasis svetimų žmonių nerimas – visiškai sveika raidos stadija, rodanti, kad vaikas jau skiria savus nuo svetimų. Trejų–penkerių metų vaikai dažnai bijo tamsos, monstrų, vienišumo. Šiame amžiuje fantazija ir realybė dar susipynusios, todėl baisūnas po lova jiems yra toks pat realus kaip ir mama virtuvėje.
Mokyklinio amžiaus vaikai – nuo šešerių iki dvylikos – pradeda bijoti socialinių situacijų, nesėkmės, kritikos, kartais ir mirties. Paaugliai dažnai kovoja su socialiniais nerimais, baime būti atstumtiems ar pasirodyti kvailais.
Kada reikėtų susirūpinti? Kai baimė:
- Trukdo kasdieniam gyvenimui – vaikas atsisako eiti į mokyklą, draugų gimtadienį ar bet kokią naują situaciją
- Yra neproporcinga realiam pavojui ir nepraeina po kelių savaičių
- Sukelia fizinius simptomus – pilvo skausmus, galvos skausmus, pykinimą
- Intensyvėja, o ne mažėja laikui bėgant
- Vaikas pats sako, kad negali kontroliuoti savo minčių apie tai, ko bijo
Jei atpažįstate šiuos ženklus, verta pasikonsultuoti su vaiko psichologu. Tai nereiškia, kad kažkas labai blogai – tiesiog kai kuriems vaikams reikia papildomos pagalbos, ir tai yra visiškai normalu.
Ką tėvai daro ne taip (ir kodėl tai suprantama)
Prieš kalbant apie tai, ką daryti, verta pakalbėti apie tai, ko geriau nedaryti. Ne tam, kad kaltintume tėvus – o tam, kad suprastume, kodėl kai kurios intuityvios reakcijos iš tikrųjų nepadeda.
Pernelyg greitas raminimas. Kai vaikas bijo, natūralus tėvų instinktas – kuo greičiau jį nuraminti. „Nėra ko bijoti”, „viskas gerai”, „čia tik šuo, jis nekanda”. Problema ta, kad tokiu būdu mes netyčia siunčiame žinutę: tavo jausmai yra neteisingi. Vaikas lieka su savo baime, bet dabar dar ir jaučiasi nesuprastas.
Vengimas kaip sprendimas. Jei vaikas bijo šunų, lengviausia tiesiog vengti vietų, kur gali būti šunų. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia – vaikas nerėkia, tėvai nesistresina. Ilguoju – baimė tik stiprėja, nes vaikas niekada neturi galimybės išmokti, kad gali su ja susidoroti.
Spaudimas ir gėdinimas. „Nebūk kūdikis”, „tavo brolis nebijo”, „gėda taip elgtis” – šie žodžiai ne tik nepadeda, bet ir kenkia. Vaikas ir taip jaučiasi blogai dėl savo baimės, o gėdinimas tik prideda kaltės jausmą prie ir taip sunkios situacijos.
Perdėta apsauga. Tai subtiliausia klaida. Tėvai, kurie labai myli savo vaikus, kartais be reikalo juos apsaugo nuo bet kokio diskomforto. Rezultatas – vaikas neišmoksta, kad gali atlaikyti sunkias situacijas, ir jo tolerancija nerimui lieka labai žema.
Visa tai darome iš meilės. Bet meilė kartais reiškia leisti vaikui pajusti diskomfortą ir padėti jam per jį pereiti – o ne nuo jo apsaugoti.
Kaip kalbėti su vaiku apie baimę: praktinis vadovas
Pokalbis apie baimę – tai menas. Ir kaip bet kuris menas, jis reikalauja praktikos. Štai keletas principų, kurie iš tikrųjų veikia.
Pirma – pripažink jausmus. Prieš bet ką kita, leiskite vaikui žinoti, kad jo jausmai yra girdimi ir suprantami. „Matau, kad tau baisu. Tai tikrai gali būti labai nemalonu.” Tai ne tas pats, kas patvirtinti, kad pavojus realus – tai tiesiog patvirtinti, kad jausmas yra tikras. Skirtumas milžiniškas.
Antra – klausk, nekalbėk. Užuot aiškinę, kodėl nėra ko bijoti, paklauskite vaiko: „Ko tiksliai tu bijai? Kas, tavo galva, gali nutikti?” Dažnai vaikų baimės yra paremtos klaidingomis prielaidomis, kurias jie patys gali atrasti kalbėdami. Jūs tiesiog padedatė tam procesui.
Trečia – normalizuok, bet nebanalizuok. Galite papasakoti, kad ir jūs kažko bijote arba bijojote vaikystėje. Tai padeda vaikui suprasti, kad baimė nėra kažkas gėdingo. Bet saugokitės neperkelti savo baimių ant vaiko – tai gali sustiprinti jo nerimą.
Ketvirta – kalbėkite apie drąsą teisingai. Daugelis vaikų galvoja, kad drąsūs žmonės nebijo. Paaiškinkite, kad drąsa – tai daryti tai, ko bijai, kai tai svarbu. Galite pateikti pavyzdžių iš knygų, filmų ar tikro gyvenimo, kur herojai bijo, bet vis tiek veikia.
Praktinis patarimas: raskite reguliarų laiką – gal prieš miegą ar automobilyje – kai galite tiesiog kalbėtis. Vaikai dažnai lengviau atsiveria ne tada, kai sėdi veidas į veidą, o kai abu žiūrite ta pačia kryptimi ir nėra tiesioginio akių kontakto.
Drąsos ugdymo strategijos, kurios veikia
Teorija – gerai, bet tėvams reikia konkrečių įrankių. Štai keletas strategijų, paremtų tiek psichologiniais tyrimais, tiek paprastu sveiku protu.
Laipsniškas susidūrimas su baime. Tai viena efektyviausių metodikų, kurią naudoja ir profesionalūs psichologai. Idėja paprasta: vaikas pamažu, mažais žingsniais, artėja prie to, ko bijo. Jei bijo šunų, pirmasis žingsnis gali būti tiesiog žiūrėti į šuns nuotrauką. Paskui – žiūrėti į šunį pro langą. Paskui – būti toje pačioje gatvėje. Ir taip toliau. Kiekvienas žingsnis turi būti pakankamai mažas, kad vaikas galėtų jį atlikti, bet pakankamai iššūkiškas, kad kažką išmoktų.
„Drąsos kopėčios”. Kartu su vaiku sudarykite sąrašą situacijų, susijusių su jo baime, nuo mažiausiai baisios iki labiausiai baisios. Tai gali būti ir žaidimas – pieškite, rašykite, klijuokite lipdukus. Kiekvieną kartą, kai vaikas įveikia vieną pakopą, tai švenčiama. Ne su didelėmis dovanomis, o su pripažinimu: „Tu tai padarei. Buvai išsigandęs ir vis tiek padarei.”
Kvėpavimo ir kūno technikos. Vaikams nuo penkerių metų galima mokyti paprastų kvėpavimo technikų. Pavyzdžiui, „burbuliukų kvėpavimas” – įkvėpk lėtai per nosį, iškvėpk dar lėčiau per burną, tarsi pūstum burbuliukus. Tai ne tik nuramina nervų sistemą, bet ir suteikia vaikui jausmą, kad jis gali kažką daryti su savo baime, o ne tik ją kentėti.
Istorijos ir metaforos. Mažiems vaikams labai veikia pasakojimas. Galite sukurti istoriją apie herojų, kuris bijo to paties, ko ir jūsų vaikas, ir pamažu tai įveikia. Arba kartu skaitykite knygas apie drąsą – jų yra labai daug ir labai gerų. Vaikas per personažą gali saugiai išgyventi tai, kas jam sunku.
Drąsos žurnalas. Vyresnio amžiaus vaikams galite pasiūlyti pildyti nedidelį žurnalą, kur jie rašo arba piešia situacijas, kai buvo išsigandę, bet vis tiek ką nors padarė. Tai padeda vaikui pamatyti savo pažangą ir suprasti, kad jis jau daug kartų buvo drąsus – tiesiog to nepastebėjo.
Tėvų vaidmuo: kaip patiems netapti nerimo šaltiniu
Čia reikia šiek tiek sąžiningumo. Vaikai yra nepaprastai jautrūs tėvų emocijoms. Jie pastebi, kai mama susitempusi prieš skrydį, kai tėtis vengia kalbėti apie tam tikras temas, kai tėvai patys reaguoja į pasaulį su nerimu. Ir jie mokosi iš to.
Tyrimai rodo, kad nerimo sutrikimai turi stiprų šeimos ryšį – ne tik genetinį, bet ir elgesio. Tai reiškia, kad tėvai, kurie patys yra nerimastingi, netyčia gali perduoti šį elgesio modelį vaikams. Tai nėra kaltinimas – tai tiesiog faktas, kurį svarbu žinoti.
Ką galite daryti? Pirma, stebėkite savo reakcijas. Kai vaikas sako, kad bijo, kaip jūs reaguojate? Ar jūsų kūnas įsitempia? Ar jūsų balsas tampa nervingas? Vaikai tai jaučia. Antra, jei patys kovojate su nerimu, ieškokite pagalbos sau – ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų. Trečia, stenkitės modeliuoti sveiką santykį su rizika ir neapibrėžtumu. Leiskite sau kartais klysti, išbandyti naujus dalykus, kalbėti apie savo baimes ir kaip jas įveikiate.
Vienas iš geriausių dalykų, ką galite padaryti savo vaikui – parodyti, kad suaugęs žmogus gali jausti baimę ir vis tiek gyventi pilnavertį gyvenimą. Tai galingesnis pavyzdys nei bet kokie žodžiai.
Mokykla, draugai ir socialinės baimės: atskira istorija
Socialinės baimės – baimė būti atstumtam, pasirodyti kvailam, klysti viešai – yra vienos labiausiai paplitusių ir kartu labiausiai neįvertintų. Tėvai dažnai jas supainioja su tinginimu, užsispyrimu ar blogu charakteriu. „Jis tiesiog nenori stengtis.” Bet dažnai po tokiu elgesiu slypi tikra baimė.
Vaikas, kuris atsisako atsakinėti pamokoje, gali bijoti, kad visi juoksis, jei suklysta. Vaikas, kuris vengia mokyklos renginių, gali bijoti socialinių situacijų, kuriose nežino, kaip elgtis. Vaikas, kuris sako, kad neturi draugų ir nenori jų turėti, gali tiesiog bijoti atmetimo tiek, kad geriau visai nebando.
Kaip padėti? Pirma, nekritikuokite mokytojų ar kitų vaikų dalyvaujant savo vaikui – tai tik sustiprina jo įsitikinimą, kad pasaulis yra pavojinga vieta. Antra, padėkite vaikui ruoštis socialinėms situacijoms – ne scenarijais, o bendrais principais: kaip pradėti pokalbį, ką daryti, jei kažkas nedraugiškai pasielgė, kaip paprašyti pagalbos. Trečia, ieškokite mažų sėkmių. Jei vaikas bijo socialinių situacijų, pradėkite nuo mažų – vienas draugas namuose, o ne didelė vakarėlio situacija.
Ir labai svarbu: niekada neleiskite vaikui ilgą laiką vengti mokyklos dėl nerimo. Kuo ilgiau jis vengia, tuo sunkiau grįžti. Jei situacija jau pasiekė šį lygį, tikrai verta kreiptis į specialistą.
Kai drąsa tampa gyvenimo būdu, o ne tikslu
Galiausiai norisi pasakyti štai ką: drąsos ugdymas nėra projektas, kurį galima užbaigti. Tai ne kažkas, ką jūs padarote vaikui, o kažkas, kas auga kartu su juo – per kiekvieną mažą iššūkį, per kiekvieną kartą, kai jis buvo išsigandęs ir vis tiek žengė žingsnį pirmyn.
Vaikai, kurie išmoksta susidoroti su savo baimėmis, neišauga be baimių. Jie išauga su kažkuo vertingesniu – pasitikėjimu savimi, žinojimu, kad gali atlaikyti sunkias situacijas. Šis žinojimas yra kaip raumenys: kuo daugiau naudoji, tuo stipresnis tampa.
Jūsų vaidmuo kaip tėvo ar mamos nėra pašalinti visus iššūkius iš vaiko kelio. Jūsų vaidmuo – būti šalia, kai jis tuos iššūkius įveikia. Tai reiškia kartais leisti jam patirti diskomfortą, kartais stebėti, kaip jis klysta ir kyla, kartais tiesiog tyliai palaikyti, kai jam sunku.
Ir galbūt svarbiausia – tikėti juo. Vaikai jaučia, kai tėvai iš tikrųjų tiki, kad jie gali kažką padaryti. Šis tikėjimas – ne tuščias optimizmas, o realus, pagrįstas žinojimas, kad jūsų vaikas yra pajėgesnis, nei jam atrodo – yra vienas galingiausių įrankių, kuriuos turite. Naudokite jį.
