Žaislų krūvos ir laimingų vaikų mitas
Kiekvienas iš mūsų turbūt yra matęs tą vaizdą: kambarys, kuriame sunku rasti grindų, nes viskas užkrauta žaislais. Lego blokeliai, pliušiniai meškiukai, mašinytės, lėlės, konstruktoriai, interaktyvūs robotai… Ir vaikas, kuris sėdi viduryje viso to chaoso ir… nuobodžiauja. Arba verkia, kad nori dar vieno žaislo. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.
Mes, tėvai, esame įpratę galvoti, kad daugiau žaislų reiškia daugiau galimybių, daugiau kūrybiškumo, daugiau laimės. Bet tyrimai ir praktika rodo visiškai ką kita. Žaislų perteklius ne tik nepadeda vaikui vystytis – jis gali aktyviai trukdyti. Ir čia prasideda tikrai įdomi tema, kurią verta išnagrinėti nuodugniau nei tiesiog pasakyti „mažiau yra daugiau” ir baigti pokalbį.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip iš tikrųjų vertinti vaikų poreikį žaislams – ne pagal reklamų logika, ne pagal tai, ką kaimynai nupirko savo vaikams, o pagal tai, kas iš tikrųjų veikia ir kodėl.
Kodėl mes perkame tiek daug žaislų (ir tai ne apie vaikus)
Prieš kalbant apie vaikus, reikia kalbėti apie mus – suaugusiuosius. Nes žaislų pirkimas dažnai turi labai mažai bendro su vaiko poreikiais ir labai daug – su mūsų pačių psichologija.
Pirma, yra kaltės faktorius. Tėvai, kurie dirba ilgas valandas, kurie jaučia, kad praleidžia per mažai laiko su vaikais, dažnai kompensuoja tai dovanomis. Žaislas tampa savotiška atsiprašymo forma – „aš nebuvo šalia, bet štai, pažiūrėk, ką atnešiau.” Ir tai suprantama, žmogiškai labai suprantama. Bet vaikas iš tikrųjų nori ne žaislo – jis nori tavo laiko.
Antra, reklama ir socialinis spaudimas daro savo darbą. Kai kiekvienas animacinis filmukas baigiasi reklama su naujausiu žaislu, kai draugų vaikai turi tą naujausią robotą, kai mokykloje visi kalba apie tam tikrą žaidimą – tėvams sunku atsispirti. Mes nenorime, kad mūsų vaikas jaustųsi „atsilikęs” ar „kitoks”.
Trečia – ir tai gal labiausiai nepatogus dalykas – yra mūsų pačių vaikystės žaizdos. Tėvai, kurie patys vaikystėje neturėjo daug žaislų, dažnai kompensaciniai perka savo vaikams. Tarsi norėdami ištaisyti tai, ko patys neturėjo. Bet vaikas nėra mūsų vaikystės versija, ir jo poreikiai gali būti visiškai kitokie.
Praktinis patarimas: Prieš pirkdami kitą žaislą, sustokite ir paklauskite savęs – ar aš tai perku dėl vaiko, ar dėl savęs? Tai nėra kaltinimas, tai tiesiog sąmoningumo klausimas.
Ką sako mokslas apie žaislų kiekį ir vaiko raidą
Toledo universiteto (JAV) atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 36 vaikai nuo 18 iki 30 mėnesių, parodė kažką labai įdomaus. Kai vaikai žaidė kambaryje su keturiais žaislais, jie žaidė ilgiau, kūrybiškiau ir labiau pasinerdavo į žaidimą nei tada, kai kambaryje buvo šešiolika žaislų. Keturi žaislai prieš šešiolika – ir nugalėjo keturi.
Kodėl? Nes pasirinkimo perteklius sukelia tai, ką psichologai vadina „sprendimų paralyžiumi”. Kai galimybių per daug, smegenys negali apsispręsti, ir vaikas tiesiog šokinėja nuo vieno žaislo prie kito, niekur giliau nepasinerdamas. O gilus pasinėrimas į žaidimą – tai kaip tik tas momentas, kai vyksta tikras mokymasis ir kūrybiškumo ugdymas.
Be to, kai žaislų daug, vaikas neišmoksta vertinti to, ką turi. Žaislas tampa vienkartinis – pažaidė, numetė, paėmė kitą. Kai žaislų mažiau, vaikas išmoksta su jais elgtis kūrybingiau – tas pats kubas gali tapti automobiliu, namu, kalnu, laivu. Tai yra tikrasis kūrybiškumas – ne tada, kai turi specialų žaislą kiekvienai situacijai, o kai su paprastu daiktu sugalvoji dešimt skirtingų žaidimų.
Taip pat svarbu paminėti, kad žaislų perteklius gali sukelti stresą – ir ne tik vaikui, bet ir tėvams. Sutvarkyti kambarį, kuriame yra šimtas žaislų, yra tikra kančia. Ir kai tėvai nuolat prašo vaiko susitvarkyti, o vaikas to nedaro (nes kaip susitvarkyti tai, ko yra tiek daug?), kyla konfliktai, frustracijos, ir visi jaučiasi blogai.
Amžius, raida ir žaislų tipai: kas iš tikrųjų svarbu
Ne visi žaislai yra vienodi, ir ne visi žaislai tinka visiems amžiams. Čia reikia šiek tiek pasigilinti, nes tėvai dažnai perka žaislus pagal tai, kas atrodo „šaunu”, o ne pagal tai, kas atitinka vaiko raidos etapą.
Kūdikiai ir mažyliai (0-2 metai) iš tikrųjų neturi žaislų poreikio tokia prasme, kaip mes galvojame. Jiems reikia sensorinių patirčių – skirtingų tekstūrų, spalvų, garsų. Paprastas medinis žiedų rinkimas, minkštas kamuolys, barškutis – to visiškai pakanka. Šiame amžiuje tėvų veidas ir balsas yra geriausi „žaislai”.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai (3-6 metai) – čia prasideda tikras žaidimas. Šiame amžiuje labiausiai vertingi yra vadinamieji „atviro tipo” žaislai – tokie, kurie neturi vieno teisingos naudojimo būdo. Blokeliai, plastilinas, piešimo priemonės, smėlis, vanduo, paprastos lėlės be per daug detalių. Šie žaislai leidžia vaikui pačiam kurti istoriją, o ne sekti iš anksto numatytą scenarijų.
Mokyklinio amžiaus vaikai (7-12 metų) jau turi konkretesnių interesų. Čia jau galima kalbėti apie konstruktorius, stalo žaidimus, kūrybines rinkinius pagal pomėgius. Bet ir čia – kokybė prieš kiekybę. Vienas geras konstruktorius, su kuriuo galima sukurti šimtą skirtingų dalykų, yra vertingesnis nei dešimt pigių žaislų, kurie per savaitę sulaužomi.
Paaugliai – čia žaislai kaip kategorija iš esmės keičiasi. Jiems reikia ne žaislų, o veiklų, patirčių, įrankių pomėgiams. Gitara, piešimo planšetė, sporto įranga, stalo žaidimai su draugais – tai jau kita kategorija.
Svarbi pastaba: Interaktyvūs elektroniniai žaislai, kurie „viską daro patys” – kalba, juda, groja – dažnai yra mažiausiai naudingi kūrybiškumui. Vaikas tampa pasyviu stebėtoju, o ne aktyviu kūrėju. Tai nereiškia, kad jų visai nereikia, bet jie neturėtų dominuoti žaislų kolekcijoje.
Kaip atpažinti, kad žaislų jau per daug
Yra keletas ženklų, kurie gana aiškiai parodo, kad žaislų kiekis peržengė sveiką ribą. Ir ne, tai ne tas atvejis, kai reikia skaičiuoti žaislus ir palyginti su kažkokia norma. Tai labiau apie tai, kaip vaikas elgiasi.
Pirmas ženklas – vaikas nuolat sako, kad jam nuobodu, nors apsuptas žaislų. Tai klasikinis pertekliaus paradoksas. Kai viskas prieinama bet kada, niekas nebeturi vertės. Nuobodulys, paradoksaliai, yra kūrybiškumo motina – bet tik tada, kai vaikas neturi kuo „užkimšti” to nuobodulio. Kai žaislų per daug, vaikas niekada neišmoksta susidoroti su nuoboduliu ir rasti savo sprendimų.
Antras ženklas – vaikas greitai praranda susidomėjimą naujais žaislais. Jei naujas žaislas džiugina tik dieną ar dvi, o paskui atsiduria krūvoje su kitais, tai rodo, kad vaikas jau yra išmokęs, kad naujų dalykų visada bus. Nėra jokios priežasties vertinti tai, ką turi.
Trečias ženklas – vaikas negali susitvarkyti savo kambario ir tai sukelia kasdienius konfliktus. Čia kalba ne apie vaiko tingumą – kalba apie tai, kad kai daiktų yra per daug, net suaugusiems sunku juos tvarkyti. Vaikui tai tiesiog per didelė užduotis.
Ketvirtas ženklas – vaikas nuolat prašo naujų žaislų, net kai jų turi daug. Tai jau gali rodyti, kad žaislai tapo savotišku emociniu reguliavimo mechanizmu – vaikas prašo žaislo ne todėl, kad jam jo reikia, o todėl, kad tai suteikia trumpalaikį pasitenkinimą. Panašu į cukraus priklausomybę – vis reikia daugiau, kad gautum tą patį efektą.
Ką daryti: Pabandykite „žaislų detoksą”. Paslėpkite dalį žaislų kelioms savaitėms. Jei vaikas jų nepasiilgsta ir neprašo – galite juos atiduoti. Jei pasiilgsta – grąžinkite. Tai puikus būdas atsijoti, kas iš tikrųjų vertinga, o kas tiesiog užima vietą.
Žaislai prieš patirtis: kur eina pinigai geriau
Čia yra vienas iš tų dalykų, kuriuos sunku priimti, nes žaislas yra apčiuopiamas – galima jį laikyti rankose, įteikti, pamatyti vaiko reakciją. O patirtis – tai kažkas neapčiuopiamo. Bet tyrimai nuolat rodo, kad patirtys suteikia ilgalaikį pasitenkinimą tiek vaikams, tiek suaugusiems, o materialūs daiktai – trumpalaikį.
Kelionė į zoologijos sodą, kartu kepami blynai, apsilankymas keramikos studijoje, žygis į mišką, plaukimas ežere, teatro spektaklis – visa tai palieka prisiminimus, kurie formuoja asmenybę. Žaislas, kurį gavai prieš trejus metus, greičiausiai jau seniai pamirštas. Bet ta kelionė pas senelius, kur kartu žvejojote – tai lieka.
Tai nereiškia, kad žaislai yra blogai. Žaislai turi savo vietą ir savo vertę. Bet kai biudžetas ribotas (o jis visada ribotas), verta pagalvoti: ar geriau nupirkti dar vieną žaislą, ar investuoti į bendrą patirtį?
Taip pat verta paminėti, kad kai kurios geriausios „žaidimų priemonės” iš viso nėra žaislai. Dėžės ir kartonas – klasika, kuri niekada nenuvilia. Vanduo ir smėlis. Purvas (taip, purvas). Virtuvės reikmenys. Seni drabužiai persirengimui. Gamta. Vaikas, kuriam leidžiama žaisti lauke, tyrinėti, lipti į medžius, rinkti akmenis – toks vaikas gauna nepalyginamai daugiau nei tas, kuris sėdi kambaryje su šimtu žaislų.
Kaip kalbėti su vaikais apie žaislus ir ribas
Vienas iš sunkiausių dalykų – kaip pasakyti vaikui „ne” žaislui, kai jis labai to nori, ir kaip tai padaryti taip, kad tai taptų mokymosi momentu, o ne tiesiog konfliktu.
Pirma, svarbu nesigėdyti ir nemeluoti. „Mes neturime pinigų” – jei tai tiesa, gerai. Bet jei tiesa yra „aš nusprendžiau, kad tau to nereikia” – geriau taip ir pasakyti. Vaikai yra labai geri melo detektoriai, ir kai jie supranta, kad tėvai meluoja, pasitikėjimas erozuoja.
Antra, galima naudoti laukimo principą. „Įdėk tai į gimtadienio sąrašą” arba „palaukime mėnesį ir pažiūrėsime, ar vis dar norėsi.” Dažnai po mėnesio vaikas jau pamiršta apie tą žaislą. O jei nepamiršta – tai jau rimtesnis noras, kurį verta apsvarstyti.
Trečia, galima įtraukti vaiką į sprendimą. „Mes galime nupirkti vieną žaislą – šį ar tą, kurį norėjai prieš savaitę. Ką pasirinksi?” Tai moko vaiką priimti sprendimus, vertinti pasirinkimus ir susitaikyti su tuo, kad negali turėti visko vienu metu.
Ketvirta – ir tai labai svarbu – reikia kalbėti apie žaislus, kuriuos jau turi. „Pažiūrėk, tu turi tą konstruktorių, kurį gavai per Kalėdas. Ar tu jau pastatei viską, ką norėjai?” Tai padeda vaikui suvokti, kad jis jau turi daug, ir kad tai, ką turi, dar nėra visiškai išnaudota.
Svarbus momentas: Kai vaikai dalyvauja sprendime atiduoti žaislus, kurių nebereikia (labdarai, jaunesniems vaikams), jie mokosi empatijos ir dosnumo. Tai yra viena iš vertingiausių pamokų, kurią galima išmokti per žaislus – ne žaidžiant su jais, o atiduodant juos.
Kai žaislų pirkimas tampa šeimos kultūros dalimi
Yra šeimų, kuriose žaislų pirkimas yra savotiškas ritualas – kiekvieną savaitgalį, kiekvieną kelionę į parduotuvę, kiekvieną progą. Ir čia jau kalbame ne apie atskirus žaislus, o apie šeimos kultūrą ir vertybes, kurios formuojamos per kasdienius sprendimus.
Vaikai, kurie auga tokioje aplinkoje, išmoksta, kad daiktai yra pagrindinis laimės šaltinis. Kad kai kažkas blogai, reikia nusipirkti kažką naujo. Kad nuobodulys sprendžiamas pirkimu. Tai yra vartotojiška mentaliteto forma, kuri formuojasi labai anksti ir labai giliai.
Priešingai, vaikai, kurie auga šeimose, kur žaislai yra specialūs – gaunami per šventes, gimtadienius, kaip ypatinga dovana – išmoksta vertinti tai, ką gauna. Jie laukia, svajoja, ir kai pagaliau gauna – tas džiaugsmas yra tikras ir ilgalaikis.
Tai nereiškia, kad reikia tapti šykštūs ar atimti iš vaikų džiaugsmą. Tai reiškia, kad reikia apgalvoti, kokią žinią mes siunčiame savo vaikams per kasdienius sprendimus. Ar mes mokome juos, kad daiktai yra svarbu? Ar mes mokome juos, kad svarbiau yra tai, ką tu darai, su kuo būni, ką patiria?
Šeimos, kurioms sekasi rasti balansą, dažnai turi tam tikras taisykles – ne griežtas, bet aiškias. Pavyzdžiui: žaislai dovanojami tik per gimtadienį ir Kalėdas. Arba: prieš perkant naują žaislą, reikia atiduoti seną. Arba: kiekvieną rugsėjį peržiūrime žaislų kolekciją ir atiduodame tai, ko nebenaudojame. Tokios taisyklės padeda ir vaikams, ir tėvams – nes jos pašalina nuolatinį sprendimų priėmimą ir su juo susijusį stresą.
Kai mažiau tampa tikrojo žaidimo pradžia
Galiausiai, visa ši diskusija apie žaislų kiekį veda prie kažko svarbesnio – prie klausimo, kas iš tikrųjų yra žaidimas ir kam jis skirtas. Žaidimas nėra tik laikas, praleistas su žaislais. Žaidimas yra vaiko darbas – tai, kaip jis pažįsta pasaulį, mokosi spręsti problemas, ugdo socialinius įgūdžius, apdoroja emocijas.
Ir geriausias žaidimas dažnai vyksta tada, kai žaislų yra mažai arba jų visai nėra. Kai vaikas su draugu sugalvoja žaidimą iš nieko. Kai jis pats pasigamina žaislą iš kartonėlio. Kai jis valandą praleidžia tyrinėdamas skruzdėlyną kieme. Kai jis su mama žaidžia „parduotuvę” naudodamas tikrus daiktus iš virtuvės.
Tėvų vaidmuo čia nėra aprūpinti vaiką žaislais – tėvų vaidmuo yra sukurti erdvę, laiką ir saugumą, kuriame žaidimas gali vykti. Tai reiškia leisti vaikui nuobodžiauti. Leisti jam daryti netvarką. Leisti jam žaisti be suaugusiojo nurodymų. Leisti jam pačiam sugalvoti, ką veikti.
Žaislai yra įrankiai, ne tikslas. Ir kaip bet kuris įrankis – jų efektyvumas priklauso ne nuo kiekio, o nuo to, kaip jie naudojami. Vienas gerai parinktas žaislas, su kuriuo vaikas žaidžia kiekvieną dieną ir kiekvieną dieną atranda kažką naujo, yra vertingesnis nei šimtas žaislų, kurie sėdi lentynoje ir renka dulkes.
Taigi, kai kitą kartą stovėsite parduotuvėje ir svarstysite, ar pirkti tą naują žaislą – sustokite. Pagalvokite, ar jūsų vaikas iš tikrųjų jo reikia, ar jis tiesiog jo nori (tai skirtingi dalykai). Pagalvokite, ar jūs perkate tai dėl vaiko, ar dėl savęs. Ir pagalvokite, ar galbūt geriau tą laiką ir energiją investuoti ne į žaislą, o į bendrą veiklą – kad ir kokia paprasta ji būtų. Nes vaikas, kuris užaugs prisimindamas, kaip kartu su tėčiu statė palapinę iš antklodžių, bus laimingesnis nei tas, kuris prisimena tik krūvą žaislų, kurių vardų jau nebepamena.
