Kai vaikas nori viską iš karto
Kiekvienas tėvas bent kartą yra sėdėjęs vakare ir galvojęs: „Tai ką gi mano vaikas iš tikrųjų mėgsta?” Vienas mėnuo – futbolas. Kitas – piešimas. Dar kitas – staiga nori mokytis groti gitara, nes pamatė kažką YouTube. Ir taip ratu. Tėvai išleidžia pinigus, veža į būrelius, perka įrangą, o po trijų savaičių vaikas jau nori kažko kito.
Tai normalu. Bet tai nereiškia, kad talento atpažinimas yra neįmanomas ar beprasmis. Tiesiog reikia žiūrėti kitaip – ne į tai, ką vaikas sako, kad nori, o į tai, kaip jis elgiasi, kai niekas nežiūri.
Talentų atpažinimas nėra apie tai, kad surasi vieną dalyką ir vaikas tuo užsiims visą gyvenimą. Tai procesas. Ilgas, kartais chaotiškas, bet labai svarbus. Ir tėvų vaidmuo čia yra ne nuspręsti už vaiką, o padėti jam pačiam save suprasti.
Talentas – tai ne tik tai, kas gerai sekasi
Čia dažnai atsiranda pirmasis nesusipratimas. Daugelis tėvų galvoja, kad talentas – tai kažkas, kas vaikui sekasi geriau nei kitiems. Bet tai tik dalis tiesos. Talentas turi dar vieną labai svarbų komponentą: malonumą. Jei vaikui kažkas sekasi, bet jis to nekenčia – tai ne talentas, tai tik įgūdis.
Psichologas Mihaly Csikszentmihalyi, kuris daug metų tyrė kūrybiškumą ir talentus, kalbėjo apie „srauto” būseną – kai žmogus yra taip įsitraukęs į veiklą, kad pamiršta laiką, pamiršta aplinką, pamiršta viską. Vaikai šią būseną pasiekia natūraliai, tik reikia žinoti, kur žiūrėti.
Stebėkite, kada jūsų vaikas:
- Nustoja prašyti valgyti (o tai jau kažkas reiškia)
- Pats grįžta prie tos pačios veiklos kitą dieną, be jūsų priminimu
- Kalba apie tai su tikru entuziazmu, o ne tik atsakinėja į jūsų klausimus
- Sugalvoja naujų variantų, kaip tą veiklą daryti kitaip
Tai yra tikri signalai. Ne pažymiai, ne mokytojo pagyrimas, ne tai, kad vaikas laimėjo kažkokį konkursą.
Kaip stebėti, o ne spausti
Vienas iš didžiausių pavojų – tėvai, kurie per daug nori. Kurie mato, kad vaikui kažkas sekasi, ir iškart pradeda organizuoti jo gyvenimą aplink tą vieną dalyką. Papildomos pamokos, varžybos, stovyklos, specializuotos mokyklos. Vaikas dar net nespėjo suprasti, ar jam tai tikrai patinka, o jau yra „talentingas pianistas” arba „perspektyvus sportininkas”.
Stebėjimas turi būti tylus. Beveik nematomas. Tai reiškia:
- Suteikite laisvą laiką. Neužpildytą. Kai vaikas nežino, ką veikti, jis pradeda kurti, tyrinėti, eksperimentuoti. Tai yra aukso vertės informacija apie jo interesus.
- Klauskite atvirų klausimų. Ne „ar tau patiko piešimas?” (į tai galima atsakyti „taip” arba „ne”), o „kas tau buvo įdomiausia šiandien?” arba „ką norėtum padaryti kitaip?”
- Nesijuokite iš idėjų. Net jei vaikas sako, kad nori tapti drakonų treneriu. Už tuo slypi kažkas realaus – galbūt meilė gyvūnams, galbūt noras valdyti ir organizuoti, galbūt tiesiog stipri vaizduotė.
- Fiksuokite. Galite paprastai – telefone užsirašykite, ką vaikas veikė savo iniciatyva per savaitę. Po mėnesio pažiūrėkite, ar yra koks nors modelis.
Svarbu atskirti: stebėjimas nėra sekimas ar kontrolė. Tai yra dėmesys. Skirtumas milžiniškas.
Skirtingi talentų tipai, apie kuriuos tėvai dažnai pamiršta
Kai žmonės galvoja apie talentus, dažniausiai galvoja apie muzikantus, sportininkus, menininkus. Bet talentų spektras yra daug platesnis, ir daugelis jų mokykloje visiškai nematomi.
Howardas Gardneris, Harvardo psichologas, prieš kelis dešimtmečius pasiūlė daugialypių intelektų teoriją. Jis išskyrė bent aštuonis skirtingus intelekto tipus: lingvistinį, loginį-matematinį, erdvinį, kūno-kinestetinį, muzikalinį, tarpasmeninį, intrapersonalinį ir gamtinį. Kiekvienas vaikas turi savitą šių intelektų derinį.
Ką tai reiškia praktiškai? Štai keli pavyzdžiai, kurie gali padėti atpažinti mažiau akivaizdžius talentus:
- Vaikas, kuris visada žino, kaip kiti jaučiasi – tai tarpasmeninis intelektas. Tokie vaikai dažnai tampa puikiais lyderiais, psichologais, mokytojais, diplomatais.
- Vaikas, kuris gali valandas praleisti gamtoje, stebėdamas vabzdžius ar augalus – gamtinis intelektas. Biologai, ekologai, veterinarai.
- Vaikas, kuris visada turi nuomonę apie save ir savo jausmus, kuris mąsto apie gyvenimo prasmę – intrapersonalinis intelektas. Filosofai, rašytojai, terapeutai.
- Vaikas, kuris negali sėdėti, bet kai šoka ar sportuoja, atrodo kitaip – kūno-kinestetinis intelektas. Ir tai ne tik sportininkai – chirurgai, skulptoriai, šokėjai.
Problema ta, kad mokykla vertina daugiausia loginį-matematinį ir lingvistinį intelektą. Visi kiti dažnai lieka šešėlyje. Tėvai gali tai kompensuoti, tiesiog žinodami, kad talentai gali atrodyti labai įvairiai.
Kada pradėti ir kaip neskubėti
Nėra vieno teisingo amžiaus, kada reikia „atrasti” vaiko talentą. Bet yra keletas orientyrų, kurie gali padėti.
Iki 6-7 metų vaikai tyrinėja viską. Jų interesai keičiasi greitai, ir tai yra normalu. Šiame etape svarbiausia – suteikti kuo daugiau skirtingų patirčių. Muzika, judėjimas, piešimas, gamta, statybos, istorijos pasakojimas. Kuo platesnė patirtis, tuo daugiau duomenų vaikas surenka apie save patį.
Nuo 7 iki 12 metų jau galima pastebėti tam tikrus modelius. Vaikas pradeda grįžti prie tų pačių veiklų, pradeda domėtis giliau, pradeda turėti nuomonę. Šiame etape galima pradėti kryptingiau investuoti – bet vis tiek neuždarant durų.
Paauglystė yra atskira istorija. Čia talentas dažnai susiduria su socialine aplinka – kas „kieta”, kas ne. Paauglys gali slėpti savo tikrus interesus, nes bijo atrodyti keistai. Tėvų užduotis – išlaikyti saugią erdvę, kur vaikas gali būti toks, koks yra, be baimės būti teisiamas.
Praktinis patarimas: neklauskite paauglio „kuo tu nori būti, kai užaugsi?” Tai per didelis klausimas, kuris sukelia tik stresą. Vietoj to klauskite: „Kas tau šiandien buvo įdomu?” arba „Ar yra kažkas, apie ką galvoji, bet niekam nesakai?”
Mokykla kaip pagalbininkė ir kaip kliūtis
Reikia kalbėti atvirai: mokykla ne visada padeda atpažinti talentus. Dažnai ji juos užgožia. Sistema, orientuota į standartizuotus testus ir vienodą programą, tiesiog negali aprėpti kiekvieno vaiko unikalumo.
Bet tai nereiškia, kad mokykla yra priešas. Čia svarbu mokėti bendradarbiauti su mokytojais. Geras mokytojas – tai žmogus, kuris mato vaiką ne kaip pažymių rinkinį, o kaip asmenybę. Tokie mokytojai egzistuoja, ir jie dažnai pastebi dalykus, kurių tėvai nemato.
Kaip bendradarbiauti su mokykla talentų atpažinimo kontekste:
- Tėvų susirinkimuose neklauskite tik apie pažymius. Klauskite: „Ką jūs pastebite apie mano vaiką? Kas jam sekasi natūraliai?”
- Jei vaikas turi problemų su kokiu nors dalyku, paklauskite mokytojo, ar yra ryšys su kitu dalyku, kur vaikas jaučiasi geriau.
- Neignoruokite mokyklinių projektų ir pasirinkimų. Kai vaikas pasirenka temą laisvam rašiniui ar projektui, tai dažnai atskleidžia tikrus interesus.
Taip pat verta žinoti apie papildomas galimybes: olimpiados, konkursai, neformaliojo ugdymo programos. Lietuvoje veikia nemažai organizacijų, kurios siūlo specializuotas programas gabiems vaikams – nuo mokslo iki menų. Tai ne elitizmas, tai tiesiog galimybė vaikui susitikti su panašiais į save ir pamatyti, kur jo interesai gali nuvesti.
Kai vaikas sako „nenoriu” – ką tai reiškia
Čia yra vienas iš sudėtingiausių klausimų. Vaikas pradėjo lankyti muzikos mokyklą, po mėnesio sako, kad nebenori. Ką daryti? Leisti mesti? Reikalauti tęsti?
Atsakymas nėra nei vienas, nei kitas. Reikia suprasti, kodėl vaikas nebenori.
Yra skirtumas tarp:
- „Nenoriu, nes sunku” – čia gali tekti šiek tiek palaikyti. Bet kokio talento ugdymas reikalauja pastangų, ir vaikas turi tai suprasti. Bet reikia padėti, o ne spausti.
- „Nenoriu, nes tai ne mano” – čia reikia klausyti. Jei vaikas po kelių mėnesių vis dar jaučia, kad tai ne jo, geriau ieškoti kito kelio.
- „Nenoriu, nes mokytojas/aplinka nepatinka” – čia problema ne veikloje, o kontekste. Galbūt verta pabandyti kitą mokytoją ar kitą grupę.
Geras klausimas, kurį galite užduoti vaikui: „Jei galėtum daryti šį dalyką kitaip – kaip tai atrodytų?” Atsakymas daug pasako. Jei vaikas turi idėjų, kaip tai keisti – jis vis dar domisi. Jei sako „nežinau, tiesiog nenoriu” – tai kitas signalas.
Ir dar vienas svarbus dalykas: leiskite vaikui mesti. Tai nėra nesėkmė. Tai informacija. Kiekviena veikla, kurią vaikas išbando ir palieka, susiaurina paiešką ir artina prie to, kas tikrai jo.
Kai talentas pagaliau atsiskleidžia – ir kas toliau
Tarkime, jūs pastebėjote. Vaikas kiekvieną laisvą minutę praleidžia piešdamas. Arba konstruodamas. Arba skaitydamas apie kosmosą. Arba organizuodamas kitus vaikus į žaidimus ir visada sugalvodamas taisykles. Jūs matote modelį. Ką dabar?
Pirma, nekalbėkite apie tai per daug. Bent iš pradžių. Kai tėvai pradeda per daug kalbėti apie vaiko talentą, vaikas kartais pradeda jausti spaudimą. Tarsi dabar jis privalo būti „tuo talentingu vaiku”. Tai gali užgesinti natūralų entuziazmą greičiau nei bet kas kitas.
Antra, suteikite išteklius, bet ne per daug iš karto. Jei vaikas mėgsta piešti – pirk gerų pieštukų, ne profesionalią studiją. Jei domisi programavimu – rask nemokamą kursą internete, ne iškart mokyk į brangią mokyklą. Leiskite vaikui pačiam pajusti, ar noras auga, ar blėsta.
Trečia, ieškokite bendruomenės. Vaikas, kuris randa kitus su panašiais interesais, auga nepalyginti greičiau. Ne dėl konkurencijos, o dėl įkvėpimo. Kai paauglys, kuris mėgsta rašyti, susitinka su kitais, kurie irgi rašo – tai keičia viską.
Ketvirta, kalbėkite apie tai kaip apie kelionę, o ne tikslą. Talentas nėra statiška savybė. Jis auga, keičiasi, kartais transformuojasi į kažką visai netikėto. Vaikas, kuris mėgo konstruoti Lego, gali tapti architektu, inžinieriumi arba – kas žino – teatro scenografu. Svarbu ne nuspėti galutinį tašką, o palaikyti judėjimą.
Galiausiai – ir tai galbūt svarbiausia – atminkite, kad jūsų vaidmuo nėra atrasti vaiko talentą. Jūsų vaidmuo yra sukurti aplinką, kurioje vaikas gali pats save atrasti. Tai skirtumas tarp tėvo, kuris veda vaiką per gyvenimą, ir tėvo, kuris eina šalia. Antrasis variantas sunkesnis, bet jis vienintelis tikrai veikia. Nes galiausiai talentas – tai ne tai, ką tėvai pastebi. Tai tai, ką vaikas atpažįsta savyje. Ir kai tas momentas ateina – jis yra neįkainojamas.
