Kodėl draugystė vaikystėje yra daugiau nei tik žaidimų draugas
Prisiminkite savo vaikystės draugus. Tą kaimyną, su kuriuo leidote vasaras, tą klasioką, su kuriuo dalindavotės pietumis, arba tą vieną ypatingą žmogų, kuriam galėjote papasakoti viską. Šie ryšiai nebuvo tik malonūs prisiminimui – jie formavo tai, kas esate dabar. Gebėjimas užmegzti ir palaikyti draugystę yra vienas svarbiausių dalykų, kurį vaikas gali išmokti, ir tai nėra kažkas, kas atsiranda savaime.
Tyrimai rodo, kad vaikai, turintys stiprius socialinius ryšius, geriau mokosi, rečiau patiria depresiją ir nerimą, o suaugę susikuria stabilesnius santykius. Tai nėra atsitiktinumas. Draugystė – tai savotiška mokykla, kurioje vaikai mokosi derėtis, atleisti, dalintis, suprasti kitą žmogų ir valdyti savo emocijas. Ir visa tai vyksta per žaidimą, ginčus, susitaikymus ir bendras nuotykius.
Tačiau šiuolaikinis pasaulis šį procesą apsunkina. Ekranai, užimti tėvų grafikai, organizuotos veiklos, kurios palieka mažai laiko laisvam bendravimui – visa tai keičia tai, kaip vaikai mokosi draugauti. Todėl verta pasikalbėti apie tai išsamiau.
Kaip socialiniai įgūdžiai iš tikrųjų vystosi
Daugelis tėvų galvoja, kad socialiniai įgūdžiai – tai kažkas įgimto. Arba vaikas yra komunikabilus, arba ne. Tai – mitas. Socialiniai įgūdžiai yra kaip bet kurie kiti įgūdžiai: juos galima išmokti, lavinti ir tobulinti. Skirtumas tik tas, kad šio mokymosi procesas atrodo kitaip nei, pavyzdžiui, mokymasis skaityti.
Pirmieji socialiniai įgūdžiai formuojasi šeimoje. Tai, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje, kaip jie reaguoja į vaiko emocijas, kaip sprendžia konfliktus – visa tai vaikas absorbuoja kaip kempinė. Jei namuose įprasta kalbėtis apie jausmus, vaikas išmoks tai daryti ir su draugais. Jei namuose konfliktai sprendžiami rėkimu arba visišku tylėjimu, vaikas neturės kitų įrankių.
Apie 3-4 metus vaikai pradeda suprasti, kad kiti žmonės turi savo mintis ir jausmus, kurie gali skirtis nuo jų pačių. Psichologai tai vadina „proto teorija” (angl. theory of mind). Šis supratimas yra pagrindas empatijai ir gebėjimui palaikyti draugystę. Tačiau šis supratimas turi būti ugdomas – per knygas, pokalbius, žaidimus ir, žinoma, per tikrą bendravimą su kitais vaikais.
Vėlesniais metais, mokykliniame amžiuje, socialiniai įgūdžiai tampa sudėtingesni. Vaikai mokosi neišsakytų taisyklių: kaip prisijungti prie žaidžiančios grupės, kaip elgtis, kai kas nors elgiasi nesąžiningai, kaip išlaikyti draugystę net tada, kai nesutariate. Šie dalykai nėra akivaizdūs ir daugeliui vaikų reikia pagalbos juos suprasti.
Praktiniai būdai padėti vaikui užmegzti draugystę
Vienas iš dažniausių tėvų klausimų: „Ką daryti, jei mano vaikas neturi draugų?” Pirmiausia – nespauskite. Vaikas, kuris jaučia, kad tėvai nerimauja dėl jo socialinio gyvenimo, pradeda pats nerimauti, o tai tik apsunkina situaciją. Vietoj to, sukurkite sąlygas, kuriose draugystė gali natūraliai atsirasti.
Štai keletas konkrečių dalykų, kuriuos galite daryti:
- Organizuokite žaidimų popietės – pakvieskite vieną ar du vaikus į namus. Mažesnėse grupėse lengviau užmegzti ryšį nei didelėse. Paruoškite veiklą, bet leiskite vaikams patiems nuspręsti, ką daryti.
- Rinkitės veiklas pagal vaiko interesus – vaikas, kuriam patinka robotika, greičiausiai ras draugų robotikos būrelyje, o ne futbolo treniruotėse, jei futbolas jo nedomina. Atrodo akivaizdu, bet dažnai pamirštama.
- Mokykite pokalbio pradžios – su vaiku namuose išbandykite, kaip galima pradėti pokalbį su nepažįstamu vaiku. Paprastos frazės kaip „Ar galiu žaisti su tavimi?” arba „Man patinka tavo kuprinė, kur ją gavai?” gali labai padėti.
- Kalbėkite apie draugystę – skaitydami knygą ar žiūrėdami filmą, aptarkite, kaip veikėjai elgiasi su draugais. Kas jiems sekasi? Kas nesiseka? Kodėl?
Svarbu paminėti ir tai, ko nereikia daryti. Nereikia kištis į kiekvieną vaikų konfliktą. Nereikia versti vaiką draugauti su konkrečiu vaiku, nes jums patinka jo tėvai. Ir tikrai nereikia vaikui sakyti, kad jis „elgiasi neteisingai”, kai jis tiesiog bando išsiaiškinti sudėtingą socialinę situaciją.
Konfliktai draugystėje – ne problema, o mokymosi galimybė
Vienas dalykas, kuris tėvus dažnai gąsdina, yra vaikų ginčai. Vakar geriausi draugai, šiandien – priešai. Rytoj – vėl neatsiejami. Šis ciklas yra visiškai normalus ir iš tikrųjų labai svarbus.
Konfliktas yra vieta, kur vaikas mokosi derybų, kompromiso, atleidimo ir to, kaip išreikšti savo poreikius neįžeidžiant kito. Jei tėvai visada skuba išspręsti konfliktą už vaikus, jie atima šią mokymosi galimybę. Žinoma, yra riba – jei vyksta patyčios ar fizinis smurtas, suaugusiojo įsikišimas būtinas. Tačiau eilinis ginčas dėl to, kieno eilė žaisti su žaislu, yra tobula treniruotė.
Ką galite daryti, kai vaikas grįžta namo supykęs dėl draugo? Pirmiausia – klausykitės. Nespręskite, neteiskite, nepradėkite iš karto aiškinti, kas padarė klaidą. Tiesiog klausykitės ir patvirtinkite jausmus: „Suprantu, kad tau buvo labai nemalonu.” Kai vaikas jaučiasi išgirstas, jis tampa atviresnis aptarti, kas nutiko ir ką galima padaryti kitaip.
Tada galite užduoti klausimus: „Kaip manai, kodėl Tomas taip pasielgė?” arba „Ką tu norėtum, kad nutiktų toliau?” Šie klausimai skatina empatiją ir problemų sprendimą – du esminius draugystės palaikymo įgūdžius.
Skirtingi vaikai, skirtingi poreikiai: introvertai ir ekstravertai
Čia reikia kalbėti apie tai, apie ką dažnai nutylima. Ne visi vaikai nori daug draugų. Ne visi vaikai jaučiasi gerai didelėse grupėse. Ir tai yra visiškai normalu.
Introvertiškas vaikas gali turėti vieną ar du artimus draugus ir jaustis puikiai. Jis gali nenorėti eiti į kiekvieną gimtadienio vakarėlį ar dalyvauti kiekviename mokyklos renginyje. Tai nereiškia, kad kažkas negerai. Problema atsiranda tada, kai tėvai ar mokytojai bando introvertišką vaiką „pataisyti” ir padaryti jį ekstravertu.
Vietoj to, verta suprasti savo vaiko prigimtį ir padėti jam rasti draugystės formą, kuri jam tinka. Introvertiškas vaikas gali labai giliai ir nuoširdžiai draugauti – jam tiesiog reikia mažiau, bet kokybiškesnio bendravimo. Ekstravertiškas vaikas, priešingai, gali greitai užmegzti ryšius, bet jam gali būti sunkiau juos palaikyti ilgai.
Svarbu stebėti, ar vaikas pats yra laimingas savo socialiniame gyvenime. Jei jis atrodo patenkintas, nesijaudinkite dėl to, kad jo draugų sąrašas nėra ilgas. Jei jis atrodo vienišas, liūdnas ar sako, kad neturi su kuo kalbėtis – tada verta imtis veiksmų.
Skaitmeninis amžius ir draugystė: kaip rasti balansą
Neįmanoma kalbėti apie šiuolaikinių vaikų draugystę nepaminint technologijų. Socialiniai tinklai, žaidimai internete, žinutės – visa tai keičia tai, kaip vaikai bendrauja. Ir čia nuomonės labai skiriasi.
Viena vertus, technologijos gali padėti palaikyti draugystę – ypač su tais, kurie gyvena toli, arba tais, su kuriais sunku susitikti dėl įvairių priežasčių. Vaikas, kuriam sunku bendrauti gyvai dėl socialinio nerimo, kartais lengviau atranda save internetinėje bendruomenėje ir tai gali būti pirmas žingsnis link realių ryšių.
Kita vertus, ekranų bendravimas neugdo tų pačių įgūdžių kaip tiesioginis kontaktas. Vaikas, kuris žaidžia su draugu internete, nemokosi skaityti kūno kalbos, nereaguoja į realaus laiko emocijas, nemokosi to subtilaus šokio, kuris yra gyvas pokalbis. Todėl svarbu, kad skaitmeninis bendravimas papildytų, o ne pakeistų tiesioginį.
Praktinis patarimas: nustatykite ne tik ekranų laiko ribas, bet ir aktyviai planuokite tiesioginį bendravimą. Jei vaikas savaitgalį praleido daug laiko žaisdamas internete su draugais, kitą savaitgalį pakvieskite tuos draugus į namus arba susitarkite susitikti parke. Perkelkite virtualią draugystę į realų pasaulį.
Kai draugystė tampa skaudi: patyčios ir socialinė atskirtis
Reikia kalbėti ir apie sunkiąją pusę. Ne visos vaikų socialinės patirtys yra malonios. Patyčios, atmetimas, socialinė atskirtis – tai realios problemos, kurios gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Patyčios šiandien turi ir skaitmeninę formą – vadinamasis kibernetinis patyčias. Vaikas gali būti tyčiojamasi iš jo nuotraukų, paskleistos melagingos žinios, pašalintas iš grupinių pokalbių. Tai gali vykti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, ir vaikas negali nuo to pabėgti net namuose.
Ką daryti, jei įtariate, kad jūsų vaikas patiria patyčias? Pirmiausia – sukurkite saugią erdvę pokalbiui. Vaikas turi žinoti, kad gali jums pasakyti bet ką ir nebus nubaustas ar apkaltintas. Daugelis vaikų slepia patyčias, nes bijo, kad tėvai perdės, susikiš ir tik pablogins situaciją.
Jei patyčios vyksta mokykloje, reikia kreiptis į mokyklą – bet strategiškai. Vietoj to, kad reikalautumėte nubausti „blogą vaiką”, prašykite mokyklos pagalbos kuriant saugesnę aplinką ir tarpininkavimo. Mokyklos, kurios turi aiškias patyčių prevencijos programas, paprastai reaguoja konstruktyviau.
Taip pat svarbu padėti vaikui ugdyti atsparumą. Tai nereiškia liepti jam „tiesiog nekreipti dėmesio” – tai neveikia. Tai reiškia padėti jam suprasti, kad kitų žmonių elgesys nėra jo kaltė, kad jis turi vertę nepriklausomai nuo to, ką sako patyčias darančių vaikų, ir kad yra žmonių, kurie jį myli ir palaiko.
Draugystė kaip gyvenimo pamoka: ką norime perduoti savo vaikams
Galiausiai, visas šis socialinių įgūdžių ugdymas yra apie kažką didesnio. Mes norime, kad mūsų vaikai išaugtų į žmones, kurie moka mylėti ir būti mylimi, kurie sugeba palaikyti kitus sunkiais momentais ir priimti paramą, kai patys jos reikia. Tai nėra mažas dalykas.
Geriausia, ką galite padaryti kaip tėvas ar mama – būti gyvu pavyzdžiu. Kaip jūs pats palaikote draugystę? Ar skambinate seniems draugams? Ar esate tas žmogus, kuris atsimena gimtadienius ir paklausia, kaip sekasi? Vaikai mato viską ir mokosi iš to, ką mato, daug labiau nei iš to, ką girdi.
Kalbėkite su vaiku apie savo draugystės patirtis – ir geras, ir blogas. Papasakokite, kaip jūs patys kartą susipykote su geriausiu draugu ir kaip susitaikėte. Papasakokite apie draugą, kurį praradote ir kaip tai jautėsi. Šios istorijos humanizuoja procesą ir parodo vaikui, kad draugystė yra sudėtinga, bet verta pastangų.
Ir dar vienas dalykas – leiskite sau būti netobuliems šiame procese. Jūs neišspręsite visų savo vaiko socialinių problemų. Kartais jis bus vienišas, kartais jam bus skaudu, kartais jis pats padarys klaidų ir įskaudins draugą. Tai yra gyvenimas. Jūsų užduotis nėra apsaugoti vaiką nuo visų šių patirčių, o padėti jam per jas pereiti ir išmokti iš jų. Ir tai, beje, yra viena gražiausių tėvystės dalių.
