Kodėl taip sunku sau prisipažinti?
Yra kažkas keisto tame, kaip mes kalbame apie save. Kai kas nors klausia „kokie tavo stiprieji bruožai?” – žodžiai liejasi laisvai. Bet kai ateina eilė silpnosioms pusėms, kažkas viduje sustringa. Arba išlenda tos klasikinės, beveik juokingos frazės: „na, aš per daug tobulumą siekiu” arba „kartais per daug pasišvenčiu darbui”. Tai ne silpnybės – tai persirengę komplimentai.
Problema ne ta, kad mes nežinome savo silpnųjų pusių. Dažniausiai giliai viduje žinome labai gerai. Problema ta, kad pripažinti jas – net sau – jaučiasi kaip kažkoks pralaimėjimas. Tarsi prisipažintum, kad esi mažiau vertas, mažiau kompetentingas, mažiau… kažkas.
Bet štai paradoksas: žmonės, kurie aiškiai mato ir supranta savo silpnąsias vietas, paprastai būna daug efektyvesni, laimingesni ir sėkmingesni nei tie, kurie apsimeta, kad tokių vietų neturi. Tai ne motyvacinis kalbėjimas – tai tiesiog logika. Jei nežinai, kur plyšys, negali jo užtaisyti.
Kaip atpažinti tikrąsias silpnąsias vietas – ne tas, kurias sau pasakoji
Pirmas žingsnis – atskirti, kas yra tikra silpnybė, o kas tiesiog nemėgstama veikla. Tai du skirtingi dalykai, kuriuos mes dažnai sumaišome.
Pavyzdžiui, gali nemėgti skaičiuoti biudžeto – bet tai nereiškia, kad esi blogas finansų valdyme. Galbūt tiesiog nuobodu. O gali atrodyti, kad esi geras kalbėtojas viešumoje, bet iš tiesų žmonės tave klauso iš mandagumo, o ne todėl, kad tai, ką sakai, yra aiškiai struktūruota ir suprantama.
Štai keletas praktinių būdų, kaip pradėti:
- Stebėk, kur dažniausiai atsiranda trintis. Jei tam tikros situacijos kartojasi ir kiekvieną kartą baigiasi panašiai – nesėkme, konfliktu, nusivylimu – tai signalas. Ne atsitiktinumas.
- Klausyk grįžtamojo ryšio, net kai jis nepatinka. Jei trys skirtingi žmonės per pastaruosius metus pasakė tą patį – kad esi sunkiai pasiekiamas, kad per lėtai reaguoji, kad tavo paaiškinimai neaiškūs – tai ne sutapimas.
- Pastebėk, ko vengi. Vengimas yra vienas aiškiausių silpnybės rodiklių. Jei sistemingai atidėlioji tam tikras užduotis, vengi tam tikrų pokalbių ar situacijų – ten kažkas slypi.
Svarbu nepainioti silpnybės su charakterio yda. Silpnybė – tai įgūdžio, žinių ar patirties trūkumas. Tai kažkas, ką galima keisti. Charakterio yda – tai vertybinis klausimas. Čia jau kita tema.
Dažniausios silpnosios pusės, apie kurias žmonės kalba tik pusbalsiu
Yra tam tikrų silpnybių, kurios labai dažnos, bet apie jas retai kalbama atvirai – nes jos susijusios su tuo, kaip mes atrodome kitų akyse.
Sunkumai su prioritetų nustatymu. Tai viena iš labiausiai paplitusių, bet retai pripažįstamų silpnybių. Žmogus dirba daug, yra aktyvus, nuolat užsiėmęs – bet rezultatai neatitinka pastangų. Kodėl? Nes energija eina į tai, kas atrodo skubu, o ne į tai, kas svarbu. Tai ne tingumas – tai prioritetų valdymo problema.
Nesugebėjimas baigti to, kas pradėta. Pradėti yra lengva – tai teikia malonumą, adrenaliną, naujumo jausmą. Bet kai projektas pereina į „sunkiąją” fazę – kai reikia šlifuoti detales, spręsti nuobodžias problemas – daugelis tiesiog… sustoja. Arba pradeda kažką nauja.
Sunkumai su konfliktais. Daug žmonių mano, kad yra geri komunikatoriai, kol nepasirodo konfliktas. Tada arba visiškai išvengiama konfrontacijos (ir problema lieka neišspręsta), arba reakcija tampa per daug emocionali. Abiem atvejais – tai silpnybė, kurią verta pripažinti.
Pernelyg didelis priklausomumas nuo kitų nuomonės. Tai subtilu. Žmogus gali atrodyti labai savarankiškas, bet iš tikrųjų kiekvienas sprendimas – net ir mažas – reikalauja patvirtinimo iš šalies. Tai stabdo, eikvoja energiją ir neleidžia ugdyti pasitikėjimo savimi.
Kai silpnybė tampa tapatybe – ir kaip iš to išeiti
Yra vienas labai svarbus momentas, kurį reikia suprasti: yra skirtumas tarp to, kad turi silpnybę, ir to, kad esi ta silpnybė.
„Aš esu neorganizuotas” – tai tapatybės teiginys. Jis uždaro duris. „Man sunkiai sekasi organizuoti savo laiką” – tai aprašymas. Jis palieka erdvę pokyčiui.
Psichologai tai vadina fiksuotu ir augimo mąstymu. Fiksuotas mąstymas sako: „Aš toks esu.” Augimo mąstymas sako: „Aš toks esu dabar, bet tai gali keistis.” Skamba kaip kliše, bet praktiškai tai labai skirtingi požiūriai, kurie lemia visiškai skirtingus rezultatus.
Kaip išeiti iš tapatybės spąstų? Vienas paprastas, bet efektyvus būdas – pradėti nuo mažų, konkrečių eksperimentų. Jei manai, kad esi blogas kalbėtojas viešumoje, nesakyk sau „aš turiu tapti puikiu oratoriumi.” Vietoj to pasakyk: „Šį mėnesį aš pabandysiu pasakyti vieną trumpą mintį susirinkime.” Tai atima iš silpnybės jos galią – ji nebėra neįveikiama kalnas, o tiesiog kitas žingsnis.
Stiprinti ar kompensuoti – kur eiti?
Čia atsiranda vienas iš labiausiai diskutuojamų klausimų asmeninio tobulėjimo srityje: ar verta investuoti į silpnųjų pusių stiprinimą, ar geriau jas kompensuoti ir sutelkti dėmesį į stipriąsias?
Atsakymas – kaip dažnai būna – priklauso nuo konteksto.
Jei silpnybė yra kritinė jūsų pagrindinei veiklai – ją reikia stiprinti. Pavyzdžiui, jei esi vadovas ir sunkiai sekasi duoti grįžtamąjį ryšį darbuotojams – tai ne kažkas, ką gali ignoruoti. Tai tiesiogiai veikia tavo komandą, rezultatus ir tavo karjerą.
Jei silpnybė yra periferinė – galbūt geriau kompensuoti. Jei esi puikus strategas, bet prastas buhalterinėje apskaitoje – gal tiesiog samdyk buhalterį. Ne viskas turi būti daroma pačiam.
Praktinis patarimas: pasidaryk sąrašą savo pagrindinių veiklų ir prie kiekvienos parašyk, kokios kompetencijos reikalingos. Tada pažiūrėk, kur tavo silpnybės kerta šias kompetencijas. Tai duos labai aiškų vaizdą, į ką verta investuoti laiką ir energiją.
Kaip kalbėtis su savimi apie tai, kas nesiseka
Vidinis dialogas apie silpnybes gali eiti dviem kraštutinumais. Pirmas – visiškas neigimas: „Viskas gerai, aš susidorosiu, tai ne problema.” Antras – saviplaka: „Aš visada taip, aš niekada neišmoksiu, aš tiesiog toks.”
Abu kraštutinumai yra žalingi. Pirmasis neleidžia augti, antrasis paralyžiuoja.
Yra trečias kelias – savęs stebėjimas be teismo. Tai reiškia gebėjimą pastebėti: „Šiandien man nesisekė išlaikyti ramybės pokalbyje. Tai atsitinka, kai jaučiuosi spaudžiamas. Ką galiu padaryti kitą kartą?” Tai ne savęs teisimas ir ne savęs gynimas – tai tiesiog stebėjimas ir mokymasis.
Vienas praktinis įrankis – dienoraštis, bet ne tas, kur rašai apie jausmus. Rašyk apie situacijas. Kas nutiko? Kaip reagavau? Kas veikė? Kas ne? Po kelių savaičių pamatysi aiškius modelius – ir tai bus daug vertingiau nei bet koks testų rezultatas.
Kai kiti mato tai, ko tu nematai
Vienas iš sunkiausių, bet vertingiausių dalykų – išmokti priimti grįžtamąjį ryšį apie savo silpnąsias puses iš kitų žmonių. Ir čia yra keletas subtilybių.
Pirma – ne kiekvienas grįžtamasis ryšys yra teisingas ar naudingas. Kai kas kritikuoja iš pavydo, kai kas – iš savo neišspręstų problemų projekcijos. Todėl svarbu atskirti, kas yra konstruktyvi pastaba, o kas – tiesiog kito žmogaus problema.
Kaip tai padaryti? Klausk savęs: ar šis žmogus nori man gero? Ar jo pastaba konkreti ir pagrįsta pavyzdžiais? Ar tai kartojasi iš skirtingų šaltinių? Jei atsakymai teigiami – verta rimtai apsvarstyti.
Antra – yra žmonių, kurie mato tave geriau nei tu pats. Tai gali būti ilgametis draugas, kolega, su kuriuo dirbai sudėtingame projekte, arba mentorius. Jų perspektyva yra neįkainojama – bet tik tada, kai esi pasiruošęs klausyti be gynybinės reakcijos.
Praktinis patarimas: kartą per pusę metų paprašyk dviejų ar trijų tau artimų ir gerbiamų žmonių atsakyti į vieną klausimą: „Ką tu manai, kad man sunkiausiai sekasi, ir kaip tai matosi iš šalies?” Tai reikalauja drąsos, bet atsakymai gali pakeisti tavo savivokos vaizdą radikaliai.
Silpnybė kaip kompasas, o ne kaip nuosprendis
Galiausiai – ir čia norisi pasakyti kažką, kas galbūt skamba netikėtai – silpnosios pusės yra vienas iš vertingiausių savęs pažinimo šaltinių. Ne todėl, kad reikia jomis didžiuotis ar jas romantizuoti. O todėl, kad jos rodo, kur yra augimo erdvė.
Žmogus, kuris žino, kad jam sunkiai sekasi klausytis kitų, ir tai pripažįsta – jau yra žingsniu priekyje to, kuris mano, kad jis puikus klausytojas, bet nuolat pertraukinėja. Žmogus, kuris žino, kad jam sunkiai sekasi deleguoti, gali sąmoningai dirbti su tuo – o ne stebėtis, kodėl jo komanda nesijaučia įgalinta.
Silpnybių atpažinimas nėra savęs mušimas per galvą. Tai tiesiog sąžiningas žemėlapis. Ir kaip su bet kuriuo žemėlapiu – jis naudingas tik tada, kai žinai, kur esi dabar, ir žinai, kur nori eiti.
Pradėk nuo vienos silpnybės. Tik vienos. Pavadink ją konkrečiai – ne „aš blogas komunikatorius”, o „man sunkiai sekasi aiškiai išreikšti savo mintis raštu, kai esu emociškai įsitraukęs į temą.” Tada paklausyk savęs: ką galiu padaryti šią savaitę, kad tai keistųsi? Ne per metus. Šią savaitę.
Tai ir yra stiprinimo pradžia – ne didžiuliai planai ir prisipareinamai, o mažas, konkretus, sąžiningas žingsnis link to, kas dar nesiseka. Ir tai, paradoksaliai, yra vienas iš stipriausių dalykų, kuriuos gali padaryti.
