Kai viskas atrodo skubu, bet ne viskas svarbu
Rytą atsikeli, pažiūri į telefoną – dešimt žinučių, trys el. laiškai, priminimai apie susitikimus, dar kažkas parašė komentarą po vakarykščiu įrašu. Ir kažkur tame chaose dar yra tavo paties gyvenimas, kurį reikia nugyventi. Pažįstamas jausmas? Manau, labai pažįstamas.
Prioritetų nustatymas skamba kaip kažkas, apie ką kalba produktyvumo guru su baltomis lentomis ir markeriais rankose. Bet iš tikrųjų tai yra vienas paprasčiausių ir kartu sunkiausių dalykų, kuriuos žmogus gali išmokti. Paprastas – nes principas nesudėtingas. Sunkus – nes gyvenimas nuolat bando tave įtikinti, kad viskas yra vienodai svarbu. O tai – melas.
Šiame straipsnyje nekalbėsime apie stebuklingo ryto rutiną ar penkių žingsnių sistemas, kurios išsprendžia viską. Kalbėsime apie tai, kaip iš tikrųjų atrodo prioritetų statymas paprastoje kasdienybėje – su visais trukdžiais, kaltės jausmais ir tais momentais, kai tiesiog nežinai, ką daryti pirma.
Skirtumas tarp skubaus ir svarbaus – ir kodėl mes juos maišome
Yra toks dalykas, kurį vadina Eizenhauerio matrica. Prezidentas Eizenhaueris kažkada pasakė, kad skubūs dalykai retai būna svarbūs, o svarbūs – retai skubūs. Ir tai yra tiesa, kuri daugeliui žmonių tiesiog netelpa į galvą, kol jie nesusiduria su rimtomis pasekmėmis.
Skubus dalykas – tai tas, kuris reikalauja tavo dėmesio dabar. Telefono skambutis. Kolegos žinutė. Pranešimas apie akciją parduotuvėje. Svarbus dalykas – tai tas, kuris turi ilgalaikę reikšmę tavo gyvenimui. Sveikata. Santykiai. Profesinis augimas. Finansinis stabilumas.
Problema ta, kad skubūs dalykai sukuria emocinį spaudimą. Jie šaukia. Mirksi. Vibruoja. O svarbūs dalykai dažniausiai tyli. Niekas tau neskambina ir nesako: „Ei, gal šiandien pasportuok, nes po dešimties metų tau bus geriau.” Niekas neprimena, kad reikia pasikalbėti su vaiku apie jo dienos įspūdžius, nes tas pokalbis nėra skubus – bet jis yra svarbus.
Taigi mes nuolat reaguojame į tai, kas triukšminga, ir ignoruojame tai, kas tylu. Ir dienos pabaigoje jaučiamės pavargę, bet neturime aiškaus atsakymo – ką gi mes šiandien nuveikėme svarbaus?
Praktinis patarimas: Vakare, prieš einant miegoti, užduok sau vieną klausimą: „Ar šiandien padariau bent vieną dalyką, kuris svarbus mano ateičiai?” Ne skubų. Ne reaktyvų. Būtent svarbų. Jei atsakymas yra „ne” – tai signalas, kad rytoj reikia kažką keisti.
Kodėl mums taip sunku pasakyti „ne” ir ką su tuo daryti
Prioritetų statymas iš esmės yra sprendimas, kam sakyti „taip” ir kam – „ne”. Ir čia prasideda tikros problemos, nes dauguma žmonių tiesiog nemoka atsisakyti. Ne dėl to, kad jie kvaili ar silpni. O dėl to, kad mes esame socialinės būtybės, ir atsisakymas kitam žmogui sukelia nepatogų jausmą.
Kai draugas prašo pagalbos persikraustyti, nors tu tą dieną planavai pagaliau parašyti tą projektą – tu eini padėti. Kai viršininkas prašo papildomai padirbėti savaitgalį, nors tu žadėjai šeimą nuvežti į ekskursiją – tu lieki darbe. Ir kiekvieną kartą, kai taip darai, tu iš tikrųjų sakai „ne” kažkam kitam – savo planams, savo poreikiams, savo prioritetams.
Čia svarbu suprasti vieną dalyką: kiekvienas „taip” yra kartu ir „ne” kažkam kitam. Tai ne filosofija – tai matematika. Tavo diena turi 24 valandas. Jei tu skirti tris iš jų kažkam, ko nenorėjai daryti, tos trys valandos dingo iš kažko kito.
Kaip išmokti atsisakyti? Pradėk nuo mažų dalykų. Atsisakyk dalyvauti susirinkime, kuris tau nereikalingas. Pasakyk draugui, kad šiandien negali, bet galėsi kitą savaitę. Išjunk telefoną vakarienės metu. Kiekvienas toks mažas „ne” yra treniruotė, kuri padeda tau vėliau pasakyti „ne” ir svarbesniais atvejais.
Konkretus patarimas: Kai kas nors prašo tavo laiko ar pagalbos, nesakyk iš karto nei „taip”, nei „ne”. Pasakyk: „Leisk pagalvoti ir pranešiu.” Tai suteikia tau erdvę įvertinti, ar tai dera su tavo prioritetais, o ne reaguoti impulsyviai.
Rytinis prioritetų nustatymas – kaip tai atrodo be pompastikos
Yra daugybė knygų apie tai, kaip turėtų atrodyti tavo rytas. Meditacija, žurnalas, šaltas dušas, penkių mylių bėgimas – ir visa tai iki septynių ryto. Tai skamba gražiai, bet daugumai žmonių tai tiesiog nerealu. Ir gerai.
Prioritetų nustatymas ryte neturi būti sudėtingas ritualas. Jis gali trukti penkias minutes. Gali vykti prie kavos puodelio, kol dar visi namuose miega. Svarbiausia – kad jis įvyktų prieš tau atidarius el. paštą ar socialinių tinklų programėles. Nes kai tu jas atidari, kiti žmonės jau nustato tavo dienos darbotvarkę.
Štai kaip tai gali atrodyti praktiškai: atsisėdi, paimi lapą popieriaus arba atidarai užrašų programėlę, ir užrašai tris dalykus. Tris – ne dešimt, ne penkiolika. Tris dalykus, kuriuos šiandien būtinai nori padaryti. Ne kuriuos reikia padaryti. Ne kuriuos kiti tikisi, kad padarysi. O kuriuos tu pats laikai svarbiais.
Tie trys dalykai tampa tavo dienos šerdimi. Viskas kita – papildoma. Jei dienos pabaigoje tie trys dalykai padaryti – diena buvo sėkminga, net jei viskas kita ėjo ne taip, kaip planota.
Žinoma, gyvenimas nesustoja dėl tavo trijų prioritetų. Atsiras neplanuotų dalykų. Atsiras skubių situacijų. Bet kai tu žinai, kas tau šiandien svarbiausia, tu geriau orientuojasi – ką galima atidėti, ką galima perduoti kitam, o ką reikia padaryti pačiam.
Kai prioritetai susikerta – šeima, darbas ir tu pats
Vienas iš sunkiausių prioritetų nustatymo aspektų yra tai, kad gyvenimas nėra vienmatis. Tu nesi tik darbuotojas. Tu nesi tik tėvas ar mama. Tu nesi tik draugas. Tu esi visa tai vienu metu, ir kiekviena iš šių rolių turi savo reikalavimus.
Ir čia prasideda tikras galvos skausmas. Nes kaip tu nusprendžiai, kas svarbiau – vaiko mokyklos renginys ar svarbus darbo susitikimas? Kaip tu nusprendžiai, ar šiandien skirti laiko sau, ar padėti senstantiems tėvams? Nėra universalaus atsakymo. Bet yra keletas principų, kurie gali padėti.
Pirma, suprask, kad prioritetai nėra statiški. Tai, kas svarbu šiandien, gali nebūti taip svarbu rytoj. Jei tavo vaikas serga – šiandien jis yra prioritetas. Jei artėja svarbus projekto terminas – galbūt šią savaitę darbas reikalauja daugiau dėmesio. Tai nereiškia, kad tu esi blogas tėvas ar bloga darbuotoja. Tai reiškia, kad tu reaguoji į realybę.
Antra, ir tai labai svarbu – tu pats turi būti savo prioritetų sąraše. Ne paskutinis. Bent jau ne visada paskutinis. Nes jei tu nuolat save dedi į paskutinę vietą, po kurio laiko nebelieka ko duoti kitiems. Tai ne egoizmas – tai elementari savitvarka.
Trečia, kalbėkis su žmonėmis, kurie yra tavo gyvenime. Partneris, vaikai, kolegos – jie turi žinoti, kokie tavo prioritetai, kad galėtų suprasti tavo sprendimus. Ir tu turi žinoti jų prioritetus. Šeimoje, kur visi žino, kas kam svarbu, daug mažiau konfliktų dėl laiko ir dėmesio.
Technologijos ir dėmesio vagystė – kaip susigrąžinti kontrolę
Negalima kalbėti apie prioritetus šiuolaikiniame pasaulyje ir nepaminėti technologijų. Telefonai, socialiniai tinklai, žinių srautai – visa tai yra sukurta taip, kad pavogtų tavo dėmesį. Ir jie tai daro labai gerai.
Vidutinis žmogus per dieną pažiūri į telefoną apie 96 kartus. Tai maždaug kas dešimt minučių. Kiekvienas toks žvilgsnis nutraukia tai, ką darei, ir reikia laiko vėl susikaupti. Tyrimai rodo, kad po pertraukimo žmogui vidutiniškai reikia 23 minučių, kad visiškai grįžtų prie užduoties. Pagalvok, kiek laiko per dieną tu prarandi vien dėl to.
Bet problema ne tik laike. Problema ir tame, kad technologijos nuolat siūlo tau kažkieno kito prioritetus. Kai tu slenki per socialinių tinklų srautą, tu matai, ką kiti laiko svarbiu, įdomiu, vertu dėmesio. Ir pamažu tai pradeda formuoti tavo paties suvokimą apie tai, kas svarbu. Tai yra subtili, bet labai reali problema.
Praktiniai patarimai dėl technologijų:
- Pirmą valandą po pabudimo ir paskutinę valandą prieš miegą – be telefono. Bent jau be socialinių tinklų ir naujienų.
- Išjunk visus pranešimus, išskyrus tuos, kurie tikrai svarbūs. Dauguma programėlių pranešimų yra tik triukšmas.
- Nustatyk konkrečius laikus, kada tikroji el. paštą ar žinutes – ne nuolat, o, pavyzdžiui, tris kartus per dieną.
- Jei dirbai prie svarbios užduoties – padėk telefoną kitame kambaryje. Ne ant stalo. Kitame kambaryje.
Tai nėra technofobija. Tai tiesiog sąmoningas sprendimas, kad tavo dėmesys priklauso tau, o ne algoritmams.
Kai prioritetai keičiasi – ir tai yra normalu
Vienas dalykas, apie kurį retai kalbama produktyvumo diskusijose – tai tai, kad prioritetai keičiasi. Ir tai yra gerai. Tai reiškia, kad tu augi, kad tavo gyvenimas keičiasi, kad tu reaguoji į naują patirtį ir aplinkybes.
Dvidešimties metų žmogui prioritetai yra vieni. Keturiasdešimties – visai kiti. Žmogui, kuris ką tik tapo tėvu, prioritetai keičiasi per naktį. Žmogui, kuris susidūrė su sveikatos problema, staiga tampa aišku, kas iš tikrųjų svarbu.
Problema atsiranda tada, kai žmogus nenori pripažinti, kad jo prioritetai pasikeitė. Kai jis ir toliau elgiasi pagal senus įpročius, nors jo gyvenimas jau visai kitoks. Arba kai jis laikosi kažkieno kito nustatytų prioritetų – tėvų, visuomenės, socialinių tinklų – ir niekada nesustoja paklausti savęs: „O kas man iš tikrųjų svarbu?”
Rekomenduočiau kartą per ketvirtį – gal kas tris mėnesius – skirti valandą ir peržiūrėti savo prioritetus. Ne sąrašą darbų. O bendresnius gyvenimo prioritetus. Ar aš skiriu laiko tam, kas man iš tikrųjų svarbu? Ar mano kasdieniai veiksmai atspindi mano vertybes? Ar yra kažkas, ką aš nuolat atidėlioju, bet iš tikrųjų norėčiau padaryti?
Šie klausimai nėra patogūs. Bet jie yra svarbūs.
Gyvenimas be tobulo prioritetų sąrašo – ir kodėl tai gerai
Baigiant šį pokalbį, norisi pasakyti vieną dalyką, kuris galbūt nuskambės netikėtai: tu niekada neturėsi tobulo prioritetų sąrašo. Niekada nebus dienos, kai viskas bus sutvarkyta, visi prioritetai aiškūs, ir tu žinosi tiksliai, ką daryti kiekvienu momentu. Tokios dienos nėra. Ir jei kas nors tau sako, kad turi tokią sistemą – jis meluoja arba pats save apgaudinėja.
Gyvenimas yra chaotiškas. Jis keičiasi. Žmonės, kuriuos myli, keičiasi. Aplinkybės keičiasi. Ir tai, kas šiandien atrodo kaip aiškus prioritetas, rytoj gali atrodyti visai kitaip.
Bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti. Tai reiškia, kad prioritetų nustatymas nėra vienkartinis projektas – tai nuolatinis procesas. Kasdieninis klausimas sau: „Kas šiandien svarbiausia?” Nuolatinis įsiklausymas į save – ne į telefoną, ne į kitus žmones, o į save. Ir drąsa veikti pagal tai, ką išgirsti.
Žmonės, kurie gyvena prasmingą gyvenimą, nebūtinai turi tobulą produktyvumo sistemą. Bet jie turi kažką svarbesnio – jie žino, kas jiems svarbu. Ir jie, net ir su klaidomis, net ir su nukrypimais, nuolat grįžta prie to, kas svarbu.
Tai ir yra prioritetų statymas kasdienybėje. Ne tobulas sąrašas. O nuolatinis grįžimas prie savęs ir savo vertybių – kiekvieną rytą, kiekvieną savaitę, kiekvienais metais. Ir tai, kad tu šiandien skaitai šį straipsnį, rodo, kad tau tai rūpi. O tai jau yra labai geras pradžios taškas.
